Lapkričio 25–oji — Tarptautinė kovos su smurtu prieš moteris diena, kurią 1999 m. oficialiai paskelbė Jungtinės Tautos. Ši data žymi pasaulinės kompanijos pradžią ir kasmet primena apie būtinybę kovoti su visomis smurto formomis. Lapkričio 25-oji taip pat žymi „16 dienų aktyvizmo prieš smurtą dėl lyties“ kampanijos pradžią, kuri tęsiasi iki gruodžio 10-os – Tarptautinės žmogaus teisių dienos. Per šias dienas įvairios organizacijos, įstaigos, tarp jų ir Skuodo socialinių paslaugų šeimai centras, organizuoja įvairias veiklas įtraukiant visuomenę, skirtas švietimui ir prevencijai.
Remiantis smurto prieš moteris sąvokos apibrėžimu, priimtu Jungtinių Tautų Pasaulinės konferencijos žmogaus teisių klausimais metu (Viena, 1993 m.), smurtas suprantamas kaip bet koks su lytimi susijęs smurtas, pasibaigiantis ar galintis pasibaigti fizine, seksualine ar psichologine žala ar moterų kentėjimu, apimantis grasinimus, jėgos panaudojimu, neteisėtu laisvės apribojimu, pasireiškiantis tiek privačiame, tiek viešame gyvenime.
Smurto formų yra keletas: fizinis, psichologinis (emocinis ir verbalinis), seksualinis, ekonominis. Lengviausiai atpažįstama smurto forma yra fizinis smurtas, tačiau vis dažniau galima išgirsti ir apie taikomą psichologinį smurtą, nors neretai, neturint specialių žinių, tampa sunku įvardinti kaip tai pasireiškia. Sunkiausia yra atpažinti ekonominį ir seksualinį smurtą, ypač, kai tai vyksta santuokoje. Kalbant apie ekonominio ir seksualinio smurto atpažinimą, tai ypač sunku, nes priešingai nei fizinis smurtas, ši smurto rūšis nepalieka visuomenei akivaizdžių požymių. Dalis žmonių klaidingai tiki, kad lytiniai santykiai santykiuose yra „pareiga“, todėl ne visi supranta, kad lytiniai santykiai be sutikimo yra laikoma smurtu. Taip pat, kad finansų kontrolė yra „normalu“. Tokie stereotipai uždengia tikrąją prievartos esmę.
Atsižvelgiant į tai, kad smurtas ne visada gali būti akivaizdus, svarbu suprasti jo formas ir požymius. Dažniausiai pasitaikanti smurto forma – fizinis smurtas. Ši smurto rūšis apibūdinama kaip veiksmai, sukeliantys kūno sužalojimą ar skausmą, pavyzdžiui, stumdymas, smūgiai, spyriai, mušimas daiktais, smaugimas, deginimas, uždarymas ar suvaržymas prieš žmogaus valią. Sunkiau atpažįstamas psichologinis (emocinis) smurtas – nuolatinis elgesys, menkinantis žmogaus savivertę ar pažeidžiantis emocinį saugumą. Psichologinis (emocinis) smurtas gali pasireikšti įžeidinėjimais, patyčiomis, nuolatine kritika, kaltinimais, grasinimais, manipuliacijomis, izoliavimu nuo draugų ar šeimos narių bei kontrole, ką kitas žmogus gali daryti ar su kuo turėtų bendrauti. Kalbant apie seksualinį smurtą, ši smurto rūšis nėra vien tik prievartavimas. Seksualinis smurtas pasireiškia ir bandymu išprievartauti, prisilietimais be sutikimo, seksualiniu žeminimu ar reikalavimu būti nuogam taip pat verčiant atlikti seksualinius veiksmus, kuriems prieštaraujate. Kontrolė, susijusi su pinigais ar materialinių išteklių ribojimu, siekiant riboti žmogaus savarankiškumą, vadinama ekonominiu smurtu. Ši smurto rūšis pasireiškia: draudimu dirbti, griežtu pinigų ribojimu ar atėmimu, be to, ekonominio smurto atveju pasitaiko atveju, kai bandoma slapta sudaryti kitam žmogui skolų. Socialinio smurto atveju, bandoma izoliuoti žmogų nuo jį supančios aplinkos. Ši smurto sąvoka apima draudimą bendrauti su šeima ar draugais, nuolatinį sekimą, veiksmų tikrinimą ar net reputacijos žlugdymą visuomenėje. Smurtas, vykstantis internetu ar kitų technologinių įrenginių pagalba, vadinamas skaitmeniniu arba elektroniniu smurtu. Persekiojimas žinutėmis, grasinimai ar patyčios socialiniuose tinkluose, slaptas kito žmogaus sekimas programėlėmis bei intymių nuotraukų platinimas be sutikimo susideda į sąvoką apie skaitmeninį ar elektroninį smurtą. Jeigu asmuo jaučiasi įbaugintas, nuolat stengiasi įtikti, kad išvengtų kito pykčio, jaučia kaltę ar gėdą nepaisant to, kad nėra kaltas, taip pat, bijo pasakyti savo nuomonę, yra atskirtas nuo kitų, tai gali būti smurto požymiai. Svarbu pabrėžti, tai, kad smurtas niekada nėra aukos kaltė. Jis dažnai prasideda nuo mažų, iš pirmo žvilgsnio lyg nekaltų veiksmų ar žodžių, kurie palaipsniui stiprėja. Dėl to, labai svarbu stebėti požymius ir atpažinti galimo smurto rūšis.
Smurtas yra vis dar opi ir jautri problema Lietuvos visuomenėje. Lietuvoje nuo 2011 m. priimtas įstatymas, kuris gina asmenis nuo smurto privačioje erdvėje t. y. smurtas šeimoje dabar traktuojamas kaip atskira nusikalstama veika. Įstatymas parengtas siekiant, kad smurto atvejų būtų kuo mažiau, kad būtų operatyviai reaguojama į kiekvieną smurto privačioje erdvėje atvejį, kad nei vienas smurto atvejis neliktų be atsakomybės, smurtautojams pritaikant prevencines poveikio priemones, o nukentėjęs asmuo būtų apsaugotas ir gautų reikiamą pagalbą. Remiantis Oficialiosios statistikos portalo duomenimis (toliau – OSPD) smurtą dažniausiai patiria moterys, Pagal OSPD, 2023 m. buvo užregistruoti 4 333 smurto artimoje aplinkoje nusikaltimais įtariami (kaltinami) asmenys, (1,3 proc. mažiau nei 2022 m.). Iš jų 85 proc. buvo vyrai. Verta pažymėti ir tai, kad 2024 m. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymų vykdyta gyventojų apklausa rodo, kad absoliuti dauguma, 90 proc., Lietuvos gyventojų mano, kad smurtas artimoje aplinkoje yra nepateisinamas reiškinys. Daugiau kaip pusė 58 proc., nukentėjusiųjų nuo smurto artimoje aplinkoje pagalbos niekur nesikreipė. Smurto mastas visuomet buvo didelis, tačiau verta pridurti, kad su smurtiniu elgesiu galima susidurti visur – artimoje aplinkoje, neformaliose bei formaliose vietose (pvz.: laiptinėse, autobusų stotelėse, gydymo įstaigose ir pan.) Tačiau remiantis Kretingos moterų informacijos ir mokymų centro direktorės J. Cinskienės, viešai išsakyta nuomonę, kad dažniausiai smurtauja artimi žmonės, su kuriais sieja emocinis ryšys. „Todėl atsiranda labai dviprasmiškas jausmas – viena vertus, auka kenčia smurtą, kita vertus, smurtautojas yra žmogus, kuris išskirtinai artimas ir brangus, auka jį myli, kad ir kaip tai keistai skambėtų šiame kontekste“.
Apžvelgus Lietuvos Respublikos situaciją smurto kontekste, svarbu atkreipti dėmesį ir įvertinti platesnį kontekstą. Nacionaliniai duomenys įgauna dar gilesnę prasmę tada, kai juos lyginame su tendencijomis Europos Sąjungoje. Laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo mėn. iki 2024 m. kovo mėn. vykusios apklausos metu, buvo apklaustos 114 023 moterys, 18-74 metų. Apklausos metu, kurią koordinavo Eurostat, ES pagrindinių teisių agentūra ir Europos lyčių lygybės institutas, gautais duomenimis, kas trečia moteris ES, nuo 15 metų, yra susidūrusi su smurtu. Net 17 proc. moterų patyrė intymaus partnerio smurtą. Net apie 30 proc. moterų ES per savo gyvenimą yra patyrusios fizinį smurtą, grasinimus ir (arba) seksualinį smurtą. Apie 13 proc. moterų patyrė fizinį smurtą ar grasinimus be seksualinio smurto, o net 17 proc. moterų, apklausos duomenimis, patyrė seksualinį smurtą. Atlikus atlikto tyrimo analizę paaiškėjo, kad daugiausia smurto lyties atveju ES šalyse užfiksuota Suomijoje. 57 proc. respondenčių atsakė, kad yra patyrusios smurtą dėl lyties, o 37 proc. moterų atsakė, kad yra patyrusios seksualinį smurtą. Taip pat, respondentės iš Švedijos, net 52 proc. atsakė, kad yra patyrusios fizinį smurtą, o 41 proc. – seksualinį smurtą. Trečioje vietoje, remiantis atlikto tyrimo duomenimis – Vengrija, kurioje 49 proc. respondenčių atsakė, kad yra patyrusios fizinį smurtą, o 17 proc. – seksualinį smurtą. Po atlikto tyrimo, 2024 m. balandį, Parlamentas priėmė pirmąsias ES kovos su smurtu prieš moteris taisykles, kuriose raginama užkristi kelią smurtui dėl lyties siekiant apsaugoti smurtą patyrusias aukas. Direktyva raginama sugriežtinti įstatymus dėl smurto internete, teikti kokybiškesnę pagalbą nukentėjusiems nuo smurto, taip pat, užkirsti kelią išžaginimams. Taisyklėse akcentuojama pirmenybė aukų saugumui ir gerovei, esant poreikiui, suteikiant galimybę gauti saugią apgyvendinimo vietą. Atliktoje apklausoje pažymima, kad dėl glaudžių aukos ir smurtautojo ryšių, smurtą patyrusiam asmeniui gali būti sudėtinga kreiptis pagalbos, pranešti apie incidentus policijai.
Taigi, kodėl asmenys patiriantys įvairių tipų smurtą nesikreipia pagalbos? Smurto aukos nesikreipia pagalbos dėl įvairių priežasčių, tokių kaip baimė dėl savo ar vaikų saugumo, gėda, kaltės jausmas, izoliacija ir pasitikėjimo savimi ar kitais stoka, finansinė priklausomybė, neteisingas įsitikinimas, kad smurtas – „privati problema“. Dauguma artimoje aplinkoje vykstančio smurto atvejų kartojasi tam tikru ratu, kuris paaiškina, kodėl aukos ne retai lieka santykiuose. Smurto ratas (įtampos augimas, smurto protrūkis, „medaus mėnesio“ fazė) neleidžia aukai pasitraukti, nes smurtą patyręs asmuo bando kontroliuoti situaciją, tikisi, kad ateityje viskas pagerės. Toks smurto ratas, ypač pasiekus „medaus mėnesio“ fazę aukai duoda viltį, kad viskas pasikeis, viskas bus kitaip, smurtautojas ne retu atveju pradeda atsiprašinėti, kartais tvirtina, kad tai nebepasikartos. Plačiau nagrinėjant temą apie tai, kodėl asmenys, patiriantys įvairių tipų smurtą nesikreipia pagalbos, svarbu paminėti ir tai, kad dažnai baiminamasi dėl dar didesnio smurto protrūkio, ne retu atveju, pavojingiausia akimirka yra tada, kai auka bando prašyti pagalbos arba pasirenka išeiti iš smurtinės aplinkos. Nuo smurto nukentėjusi auka bijo, kad smurtautojas sužinojęs apie išėjimą ar pagalbos ieškojimą, pradės jai keršyti, gali pasireikšti fizinio smurto protrūkis, gali būti persekiojama ar grėsmė kils net gi jos artimiesiems. Ne retu atveju, smurtautojas gali bandyti įtikinti auką, kad ji pati kalta, pasitelkdamas frazes: „tu mane išprovokavai“, „jei būtum geresnė, taip nebūtų nutikę“, „žinai, kad man tai nepatinka, todėl taip ir sureagavau“ ir pan. Girdint tokias ir panašias frazes, auka gali jaustis neverta nei pagalbos, nei pagarbos, gėdijasi susidariusios situacijos, įtiki, kad pati yra kalta arba mano, kad jos šiuo atveju niekas nesupras. Ilgalaikio smurto perspektyvoje sunaikinamas pasitikėjimas savimi, pasireiškia psichologinė priklausomybė, apie tai psichologė Genovaitė Kačiuškienė knygoje „sužeista siela: patyrimas ir prasmė“ 2015 m. gvildena aukos psichologiją, akcentuodama, kad ilgainiui auka praranda gebėjimą priimti sprendimus, jaučiasi kalta ir gėdijasi savo situacijos, o tai trukdo ieškoti išeities. Bet kokios rūšies smurtą patyrusiam asmeniui gali pasireikšti ne tik baimė, bet ir antrinė viktimizacija – pakartotina žala, kurią smurtą patyręs žmogus gauna ne iš smurtautojo, o iš aplinkinių ar institucijų, pagalbos kreipimosi metu. Teisininkė dr. Margarita Šešelgytė, 2014-2018 m. savo darbuose ir viešuose pasisakymuose analizuojant smurto prevencijos politiką pabrėžia, kad aukos baiminasi ne tik smurtautojo keršto, bet ir antrinės viktimizacijos susidūrus su teisėsaugos ar socialinėmis institucijomis, kur jomis gali būti nepatikėta ar jos gali būti netinkamai informuotos apie savo teises. Antrinė viktimizacija pasireiškia kitų žmonių ar specialistų kaltinimais ar nepasitikėjimu auka, formaliu institucijų požiūriu, kai specialistai, kurie turėtų suteikti pagalbą, neskiria asmeniui pakankamai dėmesio, kalba abejingu tonu, taip pat, procedūrine našta, kai aukai priekaištaujama dėl įrodymų trūkumo, pradedamos sudėtingos teisinės procedūros, be to, visuomenės ir artimųjų abejinga reakcija dar labiau užkerta kelią ieškoti ir kreiptis pagalbos. Tai pat, norint atsiskirti nuo smurtautojo, pasireiškia socialinė izoliacija ir praktiniai sunkumai, kuriuos Dr. Jurga Bučaitė-Varnas Paramos vaikams centro vadovė, savo straipsniuose ir praktinėje veikloje nuolat pabrėžia, kad aukoms trūksta informacijos apie pagalbą, jos neturi finansinių išteklių ir yra izoliuotos nuo artimųjų, o tai yra pagrindinės priežastys, kodėl jos lieka smurtiniuose santykiuose. Apibendrinant galima teigti, kad baimė tampa psichologinio įkalinimo mechanizmu, dėl kurio auka lieka smurtinėje, nesaugioje aplinkoje.
Nors ir sudėtinga, tačiau iš smurtinių santykių įmanomą ištrūkti. Išėjimas iš smurto nėra vienas veiksmas, tai procesas, kurį lydi baimė, pavojus, ne retu atveju ir finansiniai sunkumai, emociniai ryšiai. Pirmasis žingsnis – suvokti, kad tai, kas vyksta – smurtas, net jeigu jis nėra fizinis. Savo situacijos suvokimas duoda pagrindą planavimui ir pagalbos paieškai. Taip pat, svarbu pasikalbėti su žmogumi, kuriuo pasitikite: artimas draugas, kaimynas, šeimos narys, specialistas. Pasidalinimas savo situacija su kitu, mažina izoliaciją, kurią dažnu atveju sukuria smurtautojas. Labai svarbu, norint išeiti iš smurtinės aplinkos – parengtas saugus veiksmų planas, nes tai yra vienas pavojingiausių etapų visame procese. Planą reikėtų susidaryti slapta nuo smurtautojo ir įsitraukti punktus apie tai, kur galima išeiti ir saugiai apsigyventi (artimieji, draugai, krizių centras), kur laikyti dokumentus ar jų kopijas, pinigus, reikalingus vaistus, vaikų atsarginius daiktus. Galima sudaryti svarbių kontaktų sąrašą, turėti atsarginį telefoną bei žinoti kelią, kuriuo saugiai galite palikti namus. Šis etapas turėtų būti ruošiamas slapta nuo smurtautojo. Svarbu, smurtą patyrusioms aukoms, nebijoti kreiptis profesionalios pagalbos į visoje Lietuvoje veikiančius pagalbos centrus, emocinės paramos linijas, policiją, trumpuoju numeriu 112, specializuotus kompleksinės pagalbos centrus ar psichologus, socialinius darbuotojus. Dažnu atveju, besikreipiančiam pagalbos, specialistai padeda įvertinti riziką, sudaryti saugumo planą, rasti laikiną gyvenamąją vietą bei gauti teisinę pagalbą. Jeigu įmanoma, rekomenduojama rinkti informaciją apie smurtą nuotraukose, žinutėse, slapta įrašant tiesioginius grasinimus, jeigu kreiptasi į medikus, medicininėse pažymose. Turint tokio pobūdžio įrodymus apie patirtą smurtą, galima lengviau gauti teisinius sprendimus. Kalbant apie pasitraukimą iš smurtinės aplinkos, svarbus pats išėjimo momentas, kuris aukai turi būti saugus. Smurtautojo palikimas neturi būti spontaniškas, ypač jei situacija pavojinga. Rekomenduojama išėjimo metu aukai nebūti vienai, turėti iš anksto pasirinktą saugią vietą, kurios nežino smurtautojas, esant fizinio smurto protrūkio tikimybei, galima informuoti tarnybas. Svarbu žinoti, kad išėjimas iš aplinkos, kurioje buvo smurtaujama, situacijos staiga nepakeis. Labai svarbu aukai teikti emocinę ir psichologinę pagalbą, esant poreikiui, pažeidžiamu metu, gali reikėti net gi finansinės pagalbos. Smurtiniai santykiai įtraukia žmogų į emocinį, finansinį ir psichologinį tinklą. Auka gali mylėti smurtautoją, bijoti dėl vaikų, neturėti arba negauti paramos ir palaikymo. Svarbiausia suprasti, kad iš smurtinės aplinkos galima išeiti, pagalba yra prieinama ir patirtas smurtas nėra aukos kaltė.
Smurtas dažnu atveju vyksta už uždarų durų. Svarbu stebėti ne tik akivaizdžius sužalojimus, bet ir elgesio pokyčius. Vizualiai, lengviausia atpažinti fizinį smurtą: dažnos mėlynės, įbrėžimai, lūžiai ar nudegimai, sužalojimai slepiami po uždengiančiais rūbais, nepaisant oro sąlygų. Dažniausiai dėl patirtų sužalojimų aukos pateikia tuos pačius pasikartojančius paaiškinimus, kurie ne retai skamba neįtikėtinai. Taip pat, galima pastebėti, kad smurtą patyrusi auka nuolat įsitempusi, nesugeba atsipalaiduoti ypač kalbant apie partnerį ar šeimos narį, kuris smurtauja. Kalbant jaučiamas nuolatinis nerimas, baimė, uždarumas, slepiama tikroji šeimos situacija, nenoras kalbėti apie save, šeimą. Stebint emocinę žmogaus būklę, galima pastebėti jo dažną liūdesį, apatiją, bejėgiškumą, dažnai auka negali paaiškinti kodėl gėdijasi ar save kaltina dėl atlikto bet kokio veiksmo ar pasakytos minties, taip pat, gali save kritikuoti. Kalbant apie patiriamo ekonominio smurto požymius ir jų atpažinimą, kai įtariame, kad kitas žmogus patiria smurtą, dėmesį atkreipia netikėti darbo praradimai, kai asmuo negali ilgai išlaikyti darbo santykių, kadangi smurtautojas dažnai izoliuoja auką, kad ji negalėtų užmegzti ryšio su kitais žmonėmis, kolegomis. Taip pat, auka negali savarankiškai priimti sprendimų namų, vaikų ar darbo klausimais. Stebint dviejų žmonių santykius iš šalies, būtina atkreipti dėmesį į partnerio kontrolę, kritiką ar menkinimą savo antrai pusei, kartais išsakomi grasinimai, manipuliavimas ar bauginimas taip pat parodo, kad santykiuose yra smurtautojas. Kilus įtarimui, pastebėjus iš šono, kad asmuo santykiuose patiria smurtą, svarbu atpažinti ženklus ir suteikti saugų palaikymą, be kaltinimo, suteikti informaciją apie pagalbos būdus.
Patirtas smurtas palieka ne tik fizines, bet ir psichologines žymes. Tai paveikia sveikatą, psichologinę būseną, socialinį gyvenimą, finansinį stabilumą, vaikų raidą. Dažnai pasekmės išlieka ilgai, nepaisant to, kad santykiai su smurtautoju nutraukti ir auka gauna pagalbą iš specialistų. Fizinė žala apima ne tik išorinius sužeidimus, bet daro įtaką ir miego sutrikimams, atsiranda lėtiniai galvos ar pilvo skausmai bei atsiranda ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, kurie apima širdies ligas, virškinimo sutrikimus. Psichologinė žala dažnai palieka ypač gilų pėdsaką, kadangi smurtautojas dažnai aukai kartodavo apie jos menkavertiškumą ir silpnumą. Patyrus psichologinį smurtą, auka dažnai patiria potrauminio streso sutrikimą (PTSS), serga depresija, atsiranda nerimo sutrikimai ar panikos atakos, sunku užmegzti saugų ryšį su kitu suaugusiuoju, kas daro įtaką būsimiems santykiams. Išėjus iš smurtinės aplinkos, aukai kyla iššūkių dėl socialinių santykių atkūrimo su draugais ar artimaisiais, dažnai susilpnėja pasitikėjimas kitais žmonėmis.
Nors smurtiniai santykiai palieka gilius fizinius ir emocinius randus, kai kurios istorijos primena, kad pokyčiai yra įmanomi net ir sudėtingiausiose situacijose. Ši tikrais faktais paremta istorija, kilusi iš atvejo vadybininkų praktikos, atskleidžia, kokią reikšmingą galią turi tinkama pagalba ir nuoširdus žmogaus apsisprendimas keisti savo gyvenimą. Klientas daugelį metų gyveno santuokoje, kurioje patyrė nuolatinį psichologinį smurtą: jį sekė pastovi kontrolė, žeminančios pastabos, aprangos pasirinkimo ribojimas, pašaipos, nepagarbus bendravimas ir manipuliavimas bendrais vaikais. Šie veiksmai palaipsniui silpnino kliento pasitikėjimą savimi ir gebėjimą savarankiškai priimti sprendimus. Pagalbos klientas nesikreipė pats – paslaugos buvo inicijuotos specialistų. Vis dėlto, nuo pat pirmųjų pokalbių klientas ėmė rodyti tvirtą vidinę motyvaciją ir norą ieškoti būdų, kaip ištrūkti iš žalingo santykių rato. Bendraudami specialistai pastebėjo, kad klientą labiausiai slėgė baimė keisti gyvenimą. Net paprastose situacijose jis jausdavo poreikį pateisinti kiekvieną savo veiksmą, pateikti argumentus, kodėl pasielgė vienaip ar kitaip. Tai liudijo, kad ilgalaikis psichologinis smurtas buvo smarkiai paveikęs jo savivertę ir savarankiškumą. Sukurtos saugios konsultacijų aplinkos, atviro dialogo ir įsiklausymo dėka klientas pamažu ėmė jaustis saugiau ir drąsiau. Į jo atvejį buvo įtraukta kompleksinės pagalbos centro komanda – psichologai, teisininkai ir kiti specialistai, kurių indėlis buvo itin reikšmingas. Konsultacijose klientui buvo paaiškinta, kad tai, ką jis išgyvena, nėra normalu, nėra pateisinama ir kad smurto aukos turi teisę į saugumą, orumą bei gyvenimą be baimės. Teisininkų paaiškinimai ir palaikymas suteikė dar daugiau motyvacijos– žmogus suprato, kad turi ne tik moralinę, bet ir teisinę teisę keisti situaciją. Pamažu stiprėjant pasitikėjimui savimi, klientas ryžosi svarbiam žingsniui – kartu su mažamečiais vaikais jis išsikraustė į saugią aplinką ir nutraukė toksiškus santykius. Tai nebuvo lengva: procesą lydėjo baimė, nežinomybė ir emociniai iššūkiai, tačiau tinkama specialistų parama tapo tvirtu pagrindu atkurti jo saugumą bei stabilumą.
Ši istorija atskleidžia, kokią didžiulę reikšmę gali turėti profesionali pagalba, suteikta tinkamu metu. Tai taip pat primena, kad net ilgamečiai smurtiniai santykiai gali būti nutraukti, jei žmogus nepaliekamas vienas su savo skausmu. Pasirinkimas išeiti iš smurto rato – tai ne tik kelias į saugesnį gyvenimą, bet ir pirmas žingsnis atkuriant savivertę, vidinę ramybę ir tikėjimą geresne ateitimi tiek sau, tiek vaikams.
Smurtas artimoje aplinkoje – sudėtingas reiškinys, paliekantis gilias žymes tiek suaugusiems, tiek vaikams. Tačiau svarbiausia žinutė, kurią norime perduoti, – niekas neturi kentėti tyliai, o pagalba yra pasiekiama kiekvienam. Atpažinę smurto požymius, drąsiai kalbėdami apie šią problemą ir palaikydami tuos, kurie susiduria su smurtu, galime prisidėti prie saugesnės bendruomenės kūrimo. Kiekviena drąsos istorija, kai žmogus ryžtasi kreiptis pagalbos ir ištrūkti iš smurto rato, tampa įrodymu ir pavyzdžiu, kad pokyčiai įmanomi. Kartu, pasitelkiant specialistų pagalbą, artimuosius, visuomenę, galime užtikrinti, kad vis daugiau žmonių, patiriančių smurtą, atrastų saugumą, susigrąžintų orumą ir atgautų teisę gyventi be baimės.
Ką mes, kaip visuomenė galime padaryti, kad smurto mąstai mažėtų?
Smurto prevencija yra daugiasluoksnis procesas, apimantis tiek individualias pastangas, tiek platesnius visuomenės pokyčius. Norint iš tiesų sumažinti smurto mastą, nepakanka vien griežtesnių įstatymų ar didesnių bausmių. Reikia sistemingo ir ilgalaikio darbo, kuris apimtų švietimą, socialinę paramą, informuotumą ir visuomenės požiūrio transformaciją. Esminė idėja – smurtas nėra „privatus reikalas“. Tai visos visuomenės problema, kurią galima spręsti tik tada, kai visi įsitraukia į prevenciją. Siekiant sumažinti smurto mastą ypatingai svarbus emocinis raštingumas bei emocijų atpažinimo ugdymas vaikams, paaugliams, suaugusiems. Smurtas neretai kyla dėl nesugebėjimo suvaldyti emocijų, ypatingai pykčio, pavydo, nusivylimo, streso. Todėl ypatinga dėmesį į prevenciją turėtų atkreipti ugdymo įstaigos, nes emocinis raštingumas yra vienas iš kertinių veiksnių, padedančių mažinti smurtą ir kurti sveikesnę visuomenę. Jis apima gebėjimą atpažinti savo ir kitų emocijas, jas įvardyti, suprasti, išreikšti ir valdyti konstruktyviais būdais. Nors emocijos yra natūrali žmogaus gyvenimo dalis, ne visi išmoksta su jomis susidoroti. Šis gebėjimas nėra įgimtas – jis įgyjamas per ugdymą, aplinką ir nuolatinę praktiką. Todėl apie emocijų atpažinimą bei valdymą vaikams turėtų būti kalbama ugdymo įstaigose nuo mažo amžiaus, vaikams suprantamais būdais. Emocinio raštingumo ugdymas būtina smurto prevencijos dalis. Kadangi vaikai mokosi bendravimo, konfliktų sprendimo, empatijos. Paaugliško amžiaus vaikams būtina vis daugiau suteikti informacijos apie partnerystę, ribų brėžimą, pagarbą ir savivertę. Suaugusiems kaip prevencinės priemonės gali būti aktyviau akcentuojami bei viešinami emocijų valdymo užsiėmimai bei tėvystės mokymų grupės, ypatingai šeimoms kurios susiduria su įtampa. Ankščiau minėti ugdymo būdai padėtu suprasti, kad konfliktai gali būti sprendžiami nekeliant fizinio skausmo, bei nenaudojant pakelto balso tono. Taip pat, siekiant, kad smurto mastai mažėtų, turėtu keistis bendruomenių požiūris, nes bendruomenė gali tapti stipriausia smurto prevencijos grandimi, todėl kad bendruomenės nariai yra arčiausiai asmenų patyrusių/patiriančių smurtą, todėl greičiausiai gali sureaguoti bei padėti. Kad bendruomenė taptu stipriausia smurto prevencijos grandimi turi kisti kultūra, kurioje bendruomenės nariai nevengtų įsikišti kai mato smurto ženklus, neretai pastebime, kai įvykus vienokiems ar kitokiems nelaimingiems atsitikimams kaimynai ar kiti bendruomenės nariai teigia: „matėme, girdėjome, bet nenorėjome kištis“. Tokiais atvejais, ypatingai svarbi kaimynų bei draugų atjauta, nes šie asmenys yra pirmieji kurie pamato pokyčius smurto aukos elgesyje ar fizinio smurto sukeltus sužeidimus. Lietuvoje gana populiarios ir vis didesnės kuriasi miestelių, kaimų bendruomenės, todėl būtent šių bendruomenių renginiuose, turėtų vykti mokymai ar kitos prevencinės priemonės kurios skatintu kalbėti apie smurtą atvirai, be baimės. Jeigu visos anksčiau minėtos prevencinės priemonės būtų aktyviai vykdomos bendruomenėse, smurtautojai būtų priversti suprasti, kad jų elgesys netinkamas ir neliks nepastebėtas, o smurtą patiriantis asmuo jaustų palaikymą ir žinotų, kad šioje situacijoje nėra vienas.
Straipsnio autorės: Leonora Sadauskienė, Giedrė Macevičienė